Baldupramonė.lt

Interjero Dizaino Centras "ARTIS" puikus pasirinkimas !

2012 Vasario 11, Šeštadienis

E-PARDUOTUVĖS

MES REMIAME

Miestiečio butas sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje (nuotraukos)

Paskelbta: 2010-04-22 21:21:40

Perskaitė: 445

„Kas vyksta už namų durų, tegul ir lieka už durų. Namai man – šventa vieta“, – tokiais žodžiais nuo atkaklių žurnalisto klausimų bandė apsiginti viena (tiesa, ne pirmo ryškumo) Lietuvos pramogų pasaulio įžymybė, klausinėjama apie privatų gyvenimą.

Šiandien ši pozicija gali būti gerbiama, remiantis žmogaus teisių konvencijomis, gali būti peikiama dėl „žvaigždės“ (tegul ir ne pirmo ryškumo) kaip viešo žmogaus statuso, gali būti ignoruojama, pabrėžtinai pastebint, kad šiandieniame pasaulyje yra kur kas svarbesnių ir vertesnių žinoti aktualijų.

Tačiau ši pozicija būtų visiškai nesuprantama ir neigiamai vertinama sovietinėje visuomenėje, konkrečiau – sovietinėje politikoje, ideologijoje bei propagandoje, kur asmeninė žmogaus erdvė ir tai, kas yra už namų durų, dažnai buvo tapatinama su „tarybinės visuomenės“ ar utopinės bendruomenės atspindžiu. 1961 m. išleista Olego Kuprino brošiūra „Buitis – ne privatus reikalas“, skirta buities kūrimo „didaktikai“, vien jau savo pavadinimu įrodo, kad požiūris į buitį ir asmeninę erdvę per pastaruosius 40–50 metų kardinaliai pasikeitė.

Chronologiškai žvelgiant į sovietmečio interjerų kaitą, jų aprašymus spaudoje bei periodikoje, taip pat analizuojant oficialius politinius sprendimus, galima vesti aiškias paraleles tarp ideologijos, politikos, naujo tipo visuomenės konstravimo, architektūros bei gyvenamosios erdvės.

Sovietmečiu politiniais įrankiais bei visuomenės informavimo priemonėmis buvo formuojamas „naujas žmogus“, kurio naujoviškumas turėjo pasireikšti ne tik „komunizmo statytojo“ vaidmeniu, bet ir nauju požiūriu į asmeninę gyvenamąją erdvę. Paradoksalu, o gal kaip tik „natūralu“, kad gyvenamosios erdvės „teisingo“ ir sektino modelio konstravimas kito ne kartą ir tai sutapo su politinių prioritetų permainomis – stalinizmo, „atšilimo“ ir „sąstingio“ laikotarpiai vienaip ar kitaip atsispindėjo ir gyvenamosios erdvės konstravime. Siekiant atskleisti santykį tarp oficialiosios ideologijos ir gyvenamosios erdvės konstravimo principų ir susitelkiama į sovietmečiu Lietuvos miestuose statytų namų vidaus erdvių analizę.

Analizuojant sovietų valdžios, tvarkos, priespaudos Lietuvoje pusamžį, atsiskleidžia unikali „privatumo“ ir „viešumo“ niveliacija, ideologiškai determinuotas gyvenamosios erdvės konstravimo procesas – „viešo“ refleksija „privataus“ erdvėje. Pagal bendros politinės linijos ir socialinės politikos prioritetų kaitą bei jos nulemtais akivaizdžiais pokyčiais stilistinėje gyvenamosios erdvės terpėje sovietinė epocha Lietuvoje sąlyginai skirstytina į Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo „etapus“. Jais galime fiksuoti stilistinius, estetinius, funkcinius pokyčius ir architektūroje, ir miestų planavime, ir miestiečių gyvenamojoje erdvėje. Periodizuojant tiksliau:
1) 1945–1955 m. etapas prasidėjo sovietinės reokupacijos sąlygotu politinės, ekonominės, socialinės santvarkos „sugrąžinimu“, diegimu ir tvirtinimu, o jo pabaigą žymi SSKP CK ir SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“, nubrėžęs visiškai naują kryptį stilistiniame architektūros ir vidaus erdvių planavime bei dekoravime;

2) 1955 – ~1970 m. etapas, sąlygiškai siejamas su Chruščiovo vardu, pasireiškė masine architektūros ir gyvenamųjų erdvių standartizacija ir individualumo neigimu. Ko gero, ryškiausia šio laikotarpio charakteristika – itin kategoriška iki tol egzistavusių stilistinių-estetinių normų kritika ir intensyvi „naujojo žmogaus“ formavimo kampanija;

3) ~1970–1990 m. etapas, sąlygiškai vadintinas „brežneviniu“, prasidėjo nuo standartizacijos kritikos bangos, o baigėsi kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu.

Remiantis bendrosios komunistinės politikos ir sovietinės stilistinės raidos paralelėmis, preliminariai galima būtų išskirti ir „gorbačiovinį“ etapą. Ši akivaizdžiai nauja politinė kryptis, tikėtina, būtų gerokai paveikusi gyvenamosios erdvės konstravimo tendencijas, tačiau dėl itin trumpo gyvavimo ženkliau stilistinės-estetinės buities ideologijos pakeisti nespėjo. Apskritai pažymėtina, kad sociokultūriškai žiūrint į istoriją bet kokių laikotarpių pradžios ir pabaigos persidengia, todėl visos periodizacijos yra veikiau tipologinės.

Stalinizmas – tradicijų tęstinumas

Sugrįžusių komunistinių atėjūnų valdžia Lietuvoje siekė visiškai performuoti susiklosčiusius politinio gyvenimo, socialinės sąrangos ir ūkinės veiklos principus. Turint omenyje karo nualintą ekonomiką, politinio priešiškumo atmosferą bei dešimtmetį trukusį partizanų karą, atrodytų, kad architektūros klausimas turėjo būti visai neaktualus. Tačiau noramatyviniai neoistoristinio stiliaus bei sovietinės klasikos interpretacijos „pavyzdžiai“ aiškiai pastebimi kasdieniame gyvenime.

Pirmąjį pokario dešimtmetį urbanistikoje labiausiai stengtasi atstatyti sugriautus miestus. Atstatomi bei remontuojami namai sudarė didžiąją dalį „naujojo gyvenamojo ploto“. Tiesoje teigta, kad 1944–1948 m. atkurta ir perduota naudotis 160 000 m2 butų. Tačiau, nepaisant deklaratyvių oficiozinių pranešimų, ekonominiai pokario sunkumai ir gyvenamojo ploto trūkumas miestuose vertė ieškoti alternatyvių sprendimų. Bene būdingiausiai pokario gyvensenos sunkumą iliustruoja naujas komunalinių butų, kuriuose viena virtuve ir vonios kambariu dalijosi kelios šeimos, fenomenas. Tačiau „komunalkomis“ paverčiami erdvūs, prieškarinės statybos butai architektūriniais bei vidaus planavimo sprendimais tiesiogiai neatspindi oficialiosios socialinės ideologijos bei siekiamos socialinės utopijos, todėl į šį fenomeną čia nesigilinsime.

Nauji architektūriniai projektai pirmiausia pasireiškė visuomeninės paskirties pastatų statybose. Nacionalinė biblioteka Vilniuje ar Pergalės kvartalas Kaune deklaratyviai pabrėžė stalininės valdžios imperialistines ambicijas. Statybos, miestų projektavimas, naujai statomų pastatų eksterjerai ir fasadai – visa tai turėjo retransliuoti tą pačią ideologinę žinią: 1948 m. “Tiesos” vedamajame pabrėžiamas „būtinas reikalas sustiprinti partinį vadovavimą statyboms“.
Naujų gyvenamųjų namų kompleksų statyta palyginti nedaug, daugiausia naujais statiniais „užpildomas“ sugriautas senamiestis bei centrinė miesto dalis. Naujos statybos pradedamos pirmiausia prie įmonių bei fabrikų. Pirmieji, apie 1950 m. iškylantys tokios tiesioginės industrializacijos pavyzdžiai – kuriamos darbininkų „kolonijos“ (Grigiškėse, Dvarčionyse, Sargėnuose). Šeštą dešimtmetį vykdomos gyvenamosios architektūros statybos dabartiniame Savanorių prospekte, Antakalnyje Vilniuje, vyksta Pergalės krantinės užstatymas Kaune (1955). Gyvenamajai architektūrai, kitaip negu visuomeninei, nebūdingi tokie dideli masteliai, neoistoristinis stilius ir ideologijos krūvis.

Ryškiausia išimtis – Mokslininkų namai Vilniuje. Gyvenamojo namo, pastatyto su didžiulėmis pretenzijomis, interjero ir eksterjero architektūriniai sprendimai deklaratyviai pabrėžia imperiškas ambicijas. Name buvo suprojektuota 40 erdvių, 4–6 kambarių butų, su keletu vonios kambarių, aukštomis lubomis ir t. t. Šio namo vidaus erdvių apstatymas nebuvo projektuotas, tačiau išliko duomenų apie gana puošnų interjerą (antai karnizai bei rozetės šviestuvų įrengimo vietose). Būtent tokie interjerai, iš dalies tęsiantys prieškario tradicijas, po Stalino mirties buvo įvardyti kaip „miesčioniški“ arba „mažosios buržuazijos“ palikimas, su kuriuo ypač stipriai imta kovoti po 1955 m.

daugiau skaitykite www.lrytas.lt