Kartoninių baldų gamintojų Lietuvoje rasti nepavyksta

Ne pir­mus me­tus tarp Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to stu­den­tų bai­gia­mų­jų dar­bų ga­li­ma iš­vys­ti vien­kar­ti­nių kar­to­ni­nių bal­dų. Jie – itin pra­ktiš­ki ir ne­bran­gūs, leng­vai per­dir­ba­mi, to­dėl ne­kenks­min­gi gam­tai. Vis dėl­to su­si­tar­ti su vers­li­nin­kais dėl ma­si­nės mi­nė­tų bal­dų ga­my­bos ne­pa­vyks­ta.

marina@skrastas.lt

Ko­kie jie, kar­to­ni­niai bal­dai?

Kar­to­ni­nių bal­dų pri­va­lu­mų šiems stu­den­tų dar­bams va­do­va­vęs uni­ver­si­te­to Di­zai­no ka­ted­ros ve­dė­jas pro­fe­so­rius Gied­rius Šiukš­čius įvar­di­ja ne vie­ną.

„Rei­ka­lin­gi ir nau­din­gi, – pir­miau­sia pa­brė­žia G. Šiukš­čius ir čia pat pa­tei­kia pa­vyz­dį, – ar­tė­ja iš­leis­tu­vių, įvai­rių lau­ke ren­gia­mų šven­čių me­tas. Ar­gi ne­bū­tų pa­to­gu, su­sto­jus de­ga­li­nė­je įsi­pil­ti de­ga­lų pa­ke­liui į gam­tą, įsi­gy­ti ir vien­kar­ti­nių bal­dų, kad ne­rei­kė­tų ne­pa­to­giai tai­sy­tis ant žo­lės?“

10 su­lanks­ty­tų gof­ruo­to kar­to­no kė­džių, sta­liu­kas ir po­ra gul­tų, pro­fe­so­riaus skai­čia­vi­mais, au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je užim­tų ne­daug vie­tos, ma­žai sver­tų, o jei bū­tų ga­mi­na­mos ma­siš­kai – ir kai­nuo­tų ne­bran­giai – vos ke­lis ar ke­lio­li­ka li­tų. Įgu­dus su­rink­ti to­kius bal­dus už­truk­tų vos 15 mi­nu­čių, o jais pa­si­nau­do­jus die­ną-dvi, be­lik­tų iš­mes­ti į po­pie­riui ir kar­to­nui skir­tą šiukš­lių kon­tei­ne­rį ar­ba su­de­gin­ti.

Paš­ne­ko­vo žo­džiais, to­kius bal­dus įma­no­ma pa­si­da­ry­ti ir pa­tiems, ta­čiau jų sa­vi­kai­na, jei tai nė­ra ma­si­nė ga­my­ba, bus aukš­ta.

„Žai­di­mas ne­ver­tas žva­kių – kar­to­nas kai­nuos, dar­bas pa­rei­ka­laus ne­ma­žai lai­ko ir pa­stan­gų, nes trūks rei­kia­mų įgū­džių, ir ga­liau­siai vi­so to bus gai­la bal­dams, ku­riuos po pa­ros teks su­nai­kin­ti. Šie bal­dai at­si­pirk­tų, jei bū­tų ga­mi­na­mi ma­siš­kai.“

Ži­no­ma, juos įma­no­ma pa­si­ga­min­ti ir iš at­lie­kų – se­nų kar­to­no dė­žių ar­ba tų dė­žių ga­my­bos at­lie­kų.

Kar­to­ni­niai bal­dai at­lai­ko nor­ma­laus žmo­gaus svo­rį, dau­giau­sia – iki 90 ki­log­ra­mų, be abe­jo, jei ne­suš­lam­pa.

„Vie­na stu­den­tė mė­gi­no to­kius bal­dus pa­sta­ty­ti bend­ra­bu­ty­je, tai šie net ke­lias sa­vai­tes iš­si­lai­kė, ta­čiau ma­no ma­ny­mu, jų pa­skir­tis bū­tų vie­na, dau­giau­sia – dvi die­nos“, – skai­čia­vo pro­fe­so­rius.

Vers­li­nin­kų ir val­džios ne­do­mi­na

Ko­dėl taip gi­ria­mi kar­to­ni­niai bal­dai nea­tei­na į Lie­tu­vą?

„O ko­dėl dau­ge­lis ge­rų da­ly­kų pas mus nea­tei­na? – re­to­riš­kai klau­sia pro­fe­so­rius G. Šiukš­čius. – Ko­dėl mū­sų uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jo Alf­re­do Lan­kaus­ko su­pro­jek­tuo­tas van­de­ni­li­nis au­to­mo­bi­lis iki šiol ne­pra­si­mu­šė į rin­ką? Mo­no­po­li­nin­kai nė­ra tuo suin­te­re­suo­ti. Mė­gi­no­me su stu­den­tė­mis su­pro­jek­tuo­tus kar­to­ni­nius bal­dus siū­ly­ti mū­sų vers­li­nin­kams. Nie­kam ne­rei­kia, ma­tyt, dėl to, kad ki­to­kių, stip­riai rin­ko­je įsi­tvir­ti­nu­sių plast­ma­si­nių ne­be­pirk­tų.“

Paš­ne­ko­vas nea­be­jo­ja, ir dėl ki­to as­pek­to: jei mi­nė­tus bal­dus su­pro­jek­tuo­tų ne Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tai, o ži­no­mo pre­ki­nio ženk­lo di­zai­ne­riai, šie grei­čiau pa­siek­tų rin­ką.

„Su stu­den­tais ma­žiau­siai šim­tą įdo­mių pro­jek­tų esa­me pa­tei­kę mū­sų mies­to sa­vi­val­dy­bei, 10–20 dar­bų bu­vo tik­rai ne­blo­gi. Žy­miai ge­res­ni nei vi­sos tos me­ta­li­nės la­pės ir ba­bau­žiai, iš­kel­ti ant stul­pų prie au­to­bu­sų sto­te­lių, bet nie­kam jų ne­rei­kė­jo ir ne­rei­kės. To­kia rea­ly­bė: su­pro­jek­tuo­ti ga­li la­bai ge­rai, bet jei ne­ga­li pro­jek­to „pra­stum­ti“, ta­vo dar­bai – nie­ko ver­ti“, – liūd­nai kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Daugiau skaitykite paspaude nuoroda...