Baldų įmonė išaugo iš mamos garažo

o­niš­kie­tis Kęs­tu­tis Taut­vai­šas bal­dų įmo­nei va­do­vau­ja 20 me­tų. Ka­dai­se iš ma­mos ga­ra­žo į erd­ves­nes pa­tal­pas Jo­niš­ky­je, o vė­liau – į veik­lai pri­tai­ky­tas Pa­vir­čiu­vės kai­me bu­vu­sias fer­mas per­kel­ta ga­my­ba įgi­jo tvir­tas po­zi­ci­jas Lie­tu­vos rin­ko­je, nuo­la­ti­nių už­sa­ko­vų at­si­ra­do Lat­vi­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je. Ten­ka spar­čiai su­ktis, sten­gian­tis už­sa­ky­mus įvyk­dy­ti. Siek­da­mas di­des­nio sta­bi­lu­mo, kad ne­reik­tų „sė­dė­ti ant vie­nos ša­kos“, vers­li­nin­kas svars­to apie ga­li­my­bę kur­ti stan­dar­ti­zuo­tų ga­mi­nių li­ni­ją.

loretar@skrastas.lt

Di­rek­to­riaus eg­za­mi­nas: at­spėk me­die­ną

Kęs­tu­tis Taut­vai­šas prie te­ki­ni­mo stak­lių sto­jo nuo 12–13 me­tų. Iš švie­saus at­mi­ni­mo tė­vo Ju­li­jo­no Taut­vai­šo, ku­ris Jo­niš­kio miš­kų ūky­je anuo­met dir­bo ga­te­ris­tu, iš­mo­ko ga­min­ti lan­gus, du­ris, pjau­ti dai­ly­len­tes. Prie te­ki­ni­mo stak­lių gi­mė ir pir­mie­ji me­di­niai kry­žiai, ku­riuos jis par­da­vi­nė­da­vo prie Kry­žių kal­no ar­ba tiek­da­vo uni­ver­sa­li­nėms par­duo­tu­vėms Jo­niš­ky­je ir Ža­ga­rė­je. Kar­tą prie Kry­žių kal­no kry­že­lį nu­si­pir­ko pro ša­lį kon­cer­tuo­ti vy­ku­si gru­pė ŽAS.

Ka­dan­gi me­dis nuo vai­kys­tės vi­lio­jo, jau­nuo­lis pa­si­rin­ko bal­dų ga­my­bos spe­cia­ly­bę Kau­no tech­no­lo­gi­jos ko­le­gi­jo­je. Net­ru­kus ta­me pa­čia­me mies­te ir įsi­dar­bi­no – iš­kart dvie­jo­se įmo­nė­se. Da­bar pa­me­na, kaip vie­nos jų, „Di­na­mo“, ga­mi­nu­sios sta­lo te­ni­so, bi­liar­do sta­lus ir ki­tą spor­tui skir­tą įran­gą, di­rek­to­rius su­ren­gė jam eg­za­mi­ną.

„Į ko­le­gi­jos bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mą jis be­veik ne­pa­žiū­rė­jo. Prieš ma­ne jis pa­dė­jo dė­žu­tę su de­šim­čia me­džio ga­ba­lė­lių, pra­šy­da­mas įvar­din­ti, kur ko­kia me­die­na. Vi­sus de­šimt kar­tų at­sa­kiau tei­sin­gai ir be dis­ku­si­jų bu­vau pa­kvies­tas pri­si­jung­ti prie ko­lek­ty­vo, – me­na jo­niš­kie­tis. – Apie 1996–1997 me­tus pra­dė­jo trūk­ti už­sa­ky­mų. O aš jau iš Jo­niš­kio jų as­me­niš­kai su­lauk­da­vau. Iš pra­džių žmo­nės pra­šė ba­tų dė­žių, vė­liau pa­si­ti­kė­ji­mas au­go, pri­rei­kė vir­tu­vės bal­dų komp­lek­tų. Nusp­ren­džiau grįž­ti į gim­ti­nę ir kur­ti sa­vą vers­lą.“

Daugiau skaitykite :
http://www.skrastas.lt/?data=2018-02-28&rub=1141823599&id=1519740169